Prabėga žmogaus gyvenimas tarsi sraunus upelis nusinešdamas su savimi negrįžtamai visas patirtas nelaimes, netektis, bėdas, palikdamas tik slogius prisiminimus ir šiek tiek gerumo. Žmogus jaunas negalvoja apie savo gyvenimo rytojų. Jam atrodo, kad jis gyvens su saule. O štai atėjo senatvė ir dabar pamato – kad tai apgaulė. Miršta žmogus ir savo turėtus turtus palieka.

Šiandien aš jau pragyvenau 90 metų. Skubėjau, bėgau, norėdama šiek tiek pralobti. To ir nepasiekiau, nepralobau. Reikėjo pramaitinti šeimą, išleisti vaikus į mokslus. O štai šiandien likau be nieko, tik turiu neįgalų sūnų. Ką buvau įsigijusi – išdalinau geriems kaimynams, o sūnus pardavė savo butą ir likome be jokio turto. Taigi, šiandien gyvenu su sūnumi Mielagėnų globos namuose, kur jaučiamės ne blogiau kaip savo namuose, net dar ir geriau. Niekas nerūpi: pavalgydinti, nuprausti, paguldyti į švarias loveles ir naudojamės visais čia esančiais patogumais ir darbuotojų pagalba.

Kada abu gyvenome savo bute, sūnus dažnai sirgo, o čia atrodo pasveiko ir jaučiasi laimingas – labai užimtas: sportuoja, paišo, žaidžia ir atlieka kai kokius smulkius darbelius.Kiek čia daug gyvena neįgalių – vežimėliuose sėdinčių, nesikeliančių iš lovų, be kojų, akių, be rankų ir kitų įvairiomis ligomis sergančių žmonių. Dauguma čia gyvenančių žmonių yra patenkinti, bet pasitaiko ir irzlių, nepatenkintų gyvenimu šiuose namuose. Matomai, jie nori, kad juos nešiotų ant rankų, bet jie sunkūs, nes užsiauginę pilvukus. Jie negalvoja, kad mūsų visų, gyvenančių šiuose namuose, vienoda ateitis ir reikia taikytis prie visko ir būti dėkingiems už visas teikiamas paslaugas, už darbuotojų, kurie čia dirba pasiaukojančiai dėl mūsų, rūpestį.

Gerbiami žmonės, kurie jaučiatės vieniši, netekę sveikatos – nevarginkite savo vaikų, artimųjų, bet pasibelskite į Mielagėnų globos namų duris, ir čia jus pasitiks žavinga, su nuoširdžia šypsena šių namų direktorė Milda. Ji jus priims į šiuos namus gyventi iki gyvenimo pabaigos, būsite globojami darnaus kolektyvo. Taip pat jus pasitiks motiniško gerumo buhalterė Polina. Ji savo ranka paglostys jus, sušildys sušalusias rankas ir nuoširdžiai pasakys jums – neverk, nedejuok, čia jums bus viskas labai gerai. Šioje moteryje yra įsikūnijęs motiniško gerumo meilės jausmas.

Gerbiamieji, patikėkite, aš, būdama labai sena, o rašau iš širdies, matydama savo akimis daugelį žmonių patenkintų, kurie gyvena šiuose namuose. Man atrodo, kad mes gyvename kaip viena šeima – po vienu stogu, valgome iš vieno puodo ir naudojamės tais pačiais patogumais visi vienodai.

Mielagėnų Pal. J. Matulaičio parapiniai globos namai. Šiuose namuose dirba daug pasiaukojančių darbuotojų, ypač moterų. Lauko bitelės tai medų neša iš lauko gėlių ir mus maitina. O šiame kolektyve dirbančios moterys kaip bitelės neša medų iš savo širdžių į gyvenančių šiuose namuose žmonių širdis. Jos savo švelniomis rankomis negalinčius nuprausia, pamaitina ir su nuoširdžia šypsena paguldo, pasodina ir ištaria gražius pagarbos žodžius. Šios moterys atrodo niekada nepavargsta, tai Teresė, Irutė Cibulskienė, Česė, Irena, Kristina, Onutė, Olė, Nijolė, Marytė ir kitos, kurių vardų nežinau, bet jos irgi tokios pačios bitelės. Šios ir kitos moterys dirba su didele kantrybe. Jeigu jos iš tolo pamato sunkiai einantį ligonį, meta darbą ir bėga, skrenda kaip kregždutės tam negalinčiam į pagalbą, paduodamos savo švelnią ranką.

Socialinės darbuotojos Viktorija, Vilma dažnai apsilanko pas gyventojus, klausdamos, kas negerai, ko reikia, kas pakeisti. Jos savo žaviomis šypsenomis sušildo žmonių širdis. Jos – kaip motinos: paglosto, nuramina jeigu mato nusiminusius. Koks šiuose namuose gyventojų laisvalaikis?

Šiuose namuose yra jaukus užimtumo kambarys, jame yra gražus didelis stalas žaidimams ir gražios minkštos kėdės, didelio ekrano televizorius, įvairūs sporto įrengimai. Šio kambario duris atidaro žavioji Jolanta ir gražuolis Konstantinas. Jie mielai kviečia užeiti visus vaikštančius arba su vežimėliais judančius ir praleisti turiningai laiką. Jolanta ir Konstantinas užimtumo salėje išaugino pomidorų daigus, o pavasarį perkėlė į šiltnamį ir gavo neblogą derlių. Jau šiandien jie kviečia gyventojus užeiti į šiltnamį ir nusiskinti skanių, ekologiškų pomidorų ir jų paragauti. Tai jiems abiem nuoširdus AČIŪ už tokį malonumą.

O štai žavioji Danutė kartais sukviečia galinčius vaikščioti arba su vežimėliais į užimtumo salę ir ji pravirkdo savo rankomis akordeoną, pradeda dainuoti mūsų laikų dainas, o ir mes neatsiliekame, dainuojam kartu. Tuo momentu atrodo, kad esame dar jauni, bet gaila, kad balsai jau kitokie, bet vis tiek būna malonu. Po geros valandos, padainavę, grįžtame į palatas visi su šypsena, su gera nuotaika, visa tai lieka ilgam.

Šiemet du kartus į globos namus pakvietė dainininkus ir muzikantus iš Ignalinos (brolius Juodagalvius). Globos namų gėlių apsuptame kiemelyje buvome sukviesti visi: ir vaikštantys, ir su vežimėliais ar vaikštynėmis. Visi susodinti kantriai laukėme pasirodančių dainininkų. Štai į kiemelio vidurį įėjo žavioji direktorė, buhalterė ir kitos darbuotojos, ėmė šokti ir viliojo gyventojus šokiui. Kurie galėjo, atsistojo, bet jiems buvo sunku šokti, tai nors patrepsėjo ir su šypsena vėl atsisėdo. Čia mes, esantys gyventojai, pajutome, kad nesame atstumti, koncertas širdyje paliko malonių prisiminimų. Po geros valandos visi grįžome į savo kambarius, aptardami praleistas malonias akimirkas.

Kai administracija sužino apie gyventojų gimimo jubiliejų ar eilinį gimtadienį, tai žavioji direktorė Milda su muzikantu Raimundu sukviečia darbuotojus, kurie kartu atlieka linksmas dainas, o muzikos garsai sklinda po visus globos namus. Jie savo dainomis, muzika, nuoširdžiais linkėjimais pradžiugina žmogų, o gyventojai, išėję iš palatų į koridorių, klausosi, net bando šokti, jeigu gali. Ačiū šiems dainininkams, muzikantui, kurie primena žmogaus atėjimo gyvenimui į šią žemę dieną. Gerbiamieji globos namų darbuotojai, mes visi čia gyvenantieji linkime jums sveikatos, ištvermės, pasiaukojimo kilniam darbui ir asmeninės laimės. Telydi Jus Dievo palaima!

Ona Vaickuvienė, Mielagėnų globos namų gyventoja